Kodėl permokame už pasibaigusius domenus (ir kaip sustoti)

Pasibaigusių domenų pirkimo psichologija yra priežastis, kodėl išleidžiate 500 EUR už domeną be jokio srauto. Jūs neperkate URL - perkate istoriją apie tai, kuo jis galėtų tapti. Problema ta, kad ta istorija dažniausiai yra išgalvota, o jūsų piniginė už ją sumoka.

Kas skatina impulsą siūlyti kainą už pasibaigusius domenus?

Aukcionų platformos rodo dabartinį pasiūlymą, galiojimo pabaigos datą ir atgalinį laikmatį. Šis derinys suveikia trūkumo principą - jaučiate, kad praleisite progą, jei nereaguosite. Laikmatis sukuria skubą. Pasiūlymų istorija sukuria socialinį įrodymą. Jūs nevertinate domeno; jūs reaguojate į sąsają. Dauguma įkūrėjų prisipažįsta, kad paskutines 30 aukciono sekundžių jaučia jaudulį, o ne tyrimo metu. Tai raudona vėliava.

Kaip inkaravimo šališkumas išpučia jūsų mokamą kainą?

Inkaravimas atsiranda, kai pamatote pradinę kainą ir negalite jos atsikratyti. Jei domenas kainuoja 1 000 EUR, o jūs nusiderate iki 400 EUR, jaučiatės laimėjęs. Bet 400 EUR gali būti 10 kartų daugiau nei tikroji domeno vertė. Inkaro kaina nėra reali - tai skaičius, kurį kažkas įvedė į formą. Norėdami sulaužyti inkarą, prieš siūlydami patikrinkite tikruosius domeno rodiklius: atgalines nuorodas, srautą ir ar ankstesnė svetainė nebuvo nubausta Google. Jei to nerandate, turite tik inkarą, o to nepakanka.

Kodėl įkūrėjai užkibsta ant „prekinių“ domenų spąstų?

Trumpas, skambus pavadinimas atrodo vertingas, nes primena startuolį. Tačiau prekiniai domenai be esamo srauto ar atgalinių nuorodų yra verti maždaug registracijos mokesčio - 10-15 EUR. Įkūrėjai už juos moka 200-500 EUR, nes įsivaizduoja ateitį, kurioje vien pavadinimas pritrauks vartotojus. Ta ateitis retai kada išsipildo. Prekinių domenų spąstus maitina prieinamumo euristika: prisimenate Stripe ir Google, bet pamirštate 50 000 prekinių domenų, sėdinčių portfeliuose neregistruotų. Jei negalite paaiškinti, kodėl būtent šis žodžių derinys pritrauks vartotojus, nepirkite.

Kokį vaidmenį permokant vaidina praradimo baimė?

Kai praleidote 20 minučių tyrinėdami domeną, jis jau atrodo jūsų. Jį paleisti jaučiasi kaip praradimas, nors niekada jo neturėjote. Praradimo baimė verčia siūlyti didesnę kainą nei planavote, nes alternatyva - prarasti domeną - skaudžiau nei papildomi pinigai. Sprendimas paprastas: nustatykite griežtą maksimalią kainą prieš atidarydami aukciono puslapį. Užsirašykite. Jei pasiekiate ją, išeikite. Domenas po metų vėl baigsis, arba atsiras kitas. Pasibaigusių domenų netrūksta.

Kaip nuskendusių išlaidų klaida verčia jus toliau siūlyti?

Jau praleidote laiko tikrindami atgalines nuorodas, naršydami Wayback Machine ir galbūt net sukūrėte nukreipimo puslapį. Dabar jaučiatės įsipareigojęs. Tas laikas dingo nepriklausomai nuo to, ar laimėsite, ar pralaimėsite domeną. Nuskendusių išlaidų klaida verčia praeitas pastangas laikyti priežastimi toliau leisti pinigus. Tai netiesa. Vienintelis klausimas, kuris svarbu: ar šis domenas vertas dabartinės kainos, dabar, palyginti su kitomis galimybėmis? Jei atsakymas yra ne, sustokite. Jau praleistas laikas tam sprendimui neturi reikšmės.

Ar galima išmokti nustoti permokėti?

Taip, bet tam reikia sistemos, o ne valios jėgos. Sukurkite kontrolinį sąrašą, kurį atliekate prieš kiekvieną pasiūlymą: patikrinkite domeno amžių, atgalinių nuorodų profilį, ar nėra rankinių bausmių, patikrinkite Wayback Machine dėl šlamšto istorijos ir palyginkite dabartinį pasiūlymą su iš anksto nustatyta maksimalia kaina. Jei kuris nors punktas neįvykdomas, nesiūlykite. Naudokite atskirą naršyklės profilį ar įrankį, pvz., DomainTools, tyrimams, o ne aukciono sąsają. Aukciono sąsaja sukurta taip, kad išleistumėte daugiau. Tyrimo įrankiai sukurti taip, kad būtumėte informuotas. Pasirinkite tinkamą aplinką.

Kaip atrodo sveikas pasibaigusių domenų pirkimo procesas?

Randate domeną, atliekate kontrolinį sąrašą, nustatote maksimalią kainą, atitinkančią tikrąjį srautą ir pajamų potencialą, ir tada laukiate. Jei aukcionas viršija jūsų maksimumą, paleidžiate. Jei laimite, iškart nukreipiate arba kuriate. Jei pralaimite, netikrinate galutinės kainos - tai tik savęs kankinimas. Sveikiausi pirkėjai pasibaigusius domenus traktuoja kaip prekes, o ne lobius. Jie perka dešimtis, susitaiko, kad dauguma bus netinkami, ir rimtus pinigus investuoja tik į domenus su įrodytu srautu ar atgalinėmis nuorodomis. Visa kita gauna minimalų pasiūlymą.

Ar yra domenų, už kuriuos verta permokėti?

Retai. Domenas su tūkstančiais mėnesinių lankytojų, švariu atgalinių nuorodų profiliu ir aktualiu turiniu gali pateisinti didesnę kainą. Bet tai jau verslo įsigijimas, o ne domeno pirkimas. Dauguma pasibaigusių domenų neturi nieko panašaus. Jie turi kelias šlamšto atgalines nuorodas ir Google bausmę. Mokėti daugiau nei 50 EUR už tai yra klaida. Jei rasite tikrai vertingą pasibaigusį domeną, varžysitės su domenų investuotojais, kurie tai daro visu etatu. Jie turi geresnius įrankius, daugiau duomenų ir didesnius biudžetus. Negalite jų įveikti vien instinktu. Nebandykite.

Pasiruošę palaidoti mirusį projektą ar apžiūrėti, ką kiti paliko? Užeikite į dead.domains.